Dar visai neseniai, būdama išprotėjusi dėl darymo, aš net eidama pasivaikščioti su vaiku į lauką dėdavausi ausinukus su seminarų ir kitais įrašais. Aš negirdėjau savęs (vaiko irgi ne visada). Nuoširdžiai sakau, aš bijojau skirti laiko sau, nes tai asocijavosi su laiko švaistymu. Nes reikia daryti. Svarbiausia – daryti.

Po daugiau, nei 10 metų darymo galiu pasakyti, kad nuėjau netoli. Supratau, kad daryti nėra kelias į didesnius pasiekimus ar į savirealizaciją. Nes kai darai ir negirdi savęs, eini sunkesniu keliu ir po kelių metų prasimuši ten, kur tau net ne vieta.

Dabar mokausi tiesiog būti. Kuo dažniau paklausiu savęs, kaip šiuo metu jaučiuosi? Ar čia būti man patinka? Ar tai, ką darau yra vertinga? Ir patikėkit manim, viskas pradeda gulti į savo vietas. Nes gyvenimas – ne apie darymą (ar kovą su savim). Jis apie būvimą. Būvimą savimi, būvimą su savimi, būvimą čia ir dabar. Ir tam pradžioj reikia pastangų.

Turėdama laisvą pusvalandį aš leidžiu sau rinktis (apskritai, kokia prabanga leisti sau rinktis), ar ir toliau daryti, ar paskaityti knygą arba tiesiog pasėdėti ir pasigrožėti vaizdu priešais save.

Anksčiau būčiau išprotėjusi po 15 min. „nieko nedarymo“. Dabar suprantu, kad tai laikas, skirtas geriau susivokti savyje, blaiviau vertinti viską, kas vyksta aplinkui, aiškiau pamatyti, kur link turiu eiti.

Linkiu atrasti laiko sau,
Modesta Giedraitytė

Privacy Preference Center