Kur mūsų komforto zonos ribos?

Stebėk savo nepatogumus ir sužinosi, kokio dydžio yra tavo komforto zona. Tai yra pirmas žingsnis.

Jei ji yra vos vieno kvadratinio metro (čia metaforiškai) ir jei ilgus metus nežengei toliau šios ribos, man nuoširdžiai gaila. Nes tik už šios ribos yra vienintelis kelias augti. Tik už jos verda gyvenimas. O šiame kvadratiniame metre yra ne kas kita, kaip lėta mirtis. Tavo, kaip asmenybės.

Ir aš nekalbu apie kopimą į kalnus ar rytoj pat išėjimą iš darbo. Pradėkim nuo kasdienių minčių „Norėčiau, bet nepatogu“. Kiek daug mes atsisakom galimybių, kurių kasdien gaunam bent po keliolika. Stebėk save visą dieną ir vos tik kils noras kažką padaryti, imkis veiksmo.

Siūlau pasinaudoti nepaprastai veiksminga trijų sekundžių taisykle. Jei staiga atėjo impulsas ką nors užkalbinti, suskaičiuok iki trijų ir ženk pirmą žingsnį. Kilo mintis, kad reikia kažkam paskambinti? Suskaičiuok iki trijų ir pradėk rinkti numerį. Nori kažko paklausti? Suskaičiuok iki trijų ir pakviesk tą žmogų. Čia svarbiausia – veiksmas.

Kodėl trys sekundės? Jei pirmo žingsnio nežengsi per pirmas tris sekundes, galvon pradės lįsti viena mintis po kitos: o kas jei, o gal ne dabar, dar turiu pasiruošti, šiuo metu aš nepakankamai… Ir t.t.

Noriu, kad iš tiesų suprastum, kaip tai svarbu. Noriu, kad prisiimtum atsakomybę už savo gyvenimą. Esi ten, kur esi, nes vis dar darai (ir galvoji) tai, ką darai.

Metu iššūkį. Tris dienas iš eilės fiksuok staiga kylantį norą kažką padaryti. Ir mažiausiai šešis kartus per dieną imk ir padaryk. Jei tiek minčių nepagausi, prisiversk padaryti kažką, ko anksčiau nedrįsai. Padainuok, nusišypsok nepažįstamam žmogui, pasakyk komplimentą, paklausk ko nors ar paprašyk.

Pagrindinis viso to tikslas – ne prarasti baimės jausmą (ar savigarbą:), bet pradėti jaustis komfortiškai su savo diskomfortu. Kas kartą, kai man nepatogu, aš metu sau iššūkį pasižiūrėti, kas slepiasi už tos ribos. Ir priimu nepatogumą, kaip galimybę. Tobulėti.