Nors mes dažnai galvojame, kad žmogus yra aukščiau gamtos ar kad neatsiejamai nutolęs nuo pirmykščio žmogaus, tiesa yra ta, kad mus valdo daugybė tų pačių instinktų. Vienas galingiausių – skausmo vengimas ir malonumo siekimas. Mes nuolatos vengiame to, kas nemalonu ir ieškome to, kas teikia malonumą.

Su maistu – ne kitaip.

Instinktyviai vengiame supelijusio ar dvokiančio maisto, nes pasąmonėje mums tai asocijuoja su pykinimu ar pilvo skausmais suvalgius. Ir tai yra pačios gamtos per žmogaus evoliuciją įdiegta programa.

Taip pat mums visiems natūraliai yra užprogramuota valgyti saugų ir organizmui naudingą maistą. Valgyti, kai esame alkani ir sustoti, kai esame sotūs. Tačiau bėda prasideda, kai galvoje nesąmoningai sukuriamos klaidingos sąsajos.

Dar vaikystėje išmokstam sieti maistą su malonumu ar skausmu priklausomai nuo savo asmeninės patirties.
Vienam karšto pieno su medum skonis yra niekuo ypatingas. Kitam, kuris taip buvo gydomas peršalus, šis asocijuojasi pirmoj eilėj su liga, paskui su įgrisusiu skoniu. Net ir po daugelio metų vien mintis apie tokį pieną sukelia šleikštulį. Maistas, kuris šiaip yra neutralus, per pakartotinį neigiamą patyrimą įgauna neigiamą kontekstą.

Kitas reikalas – ledai. Jei vaikystėje mama mus apdovanodavo ledais sakydama: „Nupirksiu ledų, jei būsi geras (kol mama apsipirks)“, po kelių tokių apdovanojimų susiejam ledus su malonumu. Po sunkios darbo dienos paprastai reikia save apdovanoti.

Arba kai mums nebuvo nė dvejų metų, kas kartą susierzinus ar pavargus gaudavom saldainį ar sausainį, kad tik neverktume (kitaip tariant nereikštume neigiamų emocijų). Taip išmokstam neigiamas emocijas slopinti maistu. Šiandien scenarijus panašus: susierzinau, viduje visiškas diskomfortas, vienintelė iki šiol išmokta strategija – suvalgyti ką nors skanaus. Taip tarsi nustumiam neigiamas emocijas žarnynu žemyn.

O gal jums nuolat kartodavo, kad jei neištuštinsit lėkštės negausit deserto? Tuomet tuščios lėkštės vaizdas asocijuojasi su malonumu (apdovanojimu), kai tuo tarpu paliktas maistas reiškia skausmą „nebus deserto“. Šiandien išalkus užsisakome per daug pietums, bet lėkštėje paliktas maistas pasąmonėje asocijuojasi su skausmu. Nesvarbu, kad realybė jau pasikeitė, bet sąsajos galvoje išliko.

Šitą temą aš dar būtinai tęsiu, nes išnarplioti čia dar yra ką. Todėl kviečiu sekti ir vėliau skaityti, kokios bėdos nutinka, kai tas pats maisto produktas asocijuojasi ir su malonumu, ir su skausmu. Kai, pvz., spurga paguodžia (malonumas), bet tuo pačiu pavalgius sukelia kaltę, pasibjaurėjimą savimi (skausmas). Taip pat būtinai papasakosiu, kaip pakeisti klaidingas asociacijas.

O kol kas pasidalinkit, kokių sąsajų iš vaikystės atsinešėte jūs?