Vaikų iki 6 metų smegenys yra pilnai programuojamos. Taip gamta sutvarkė, kad vaikas sugebėtų greitai prisitaikyti jį supančioje aplinkoje, susiformuotų suvokimą apie vieną ar kitą dalyką. Ir tas suvokimas lydi visą likusį gyvenimą.
Šiandien labai dažnai su klientais sprendžiame emocinio valgymo problemas, kurios atėjo būtent iš ankstyvos vaikystės. Susisteminau sąrašą, kuris manau jums irgi bus naudingas. Vien tam, kad niekada nedarytumėte to savo vaikams. Pateikiu dalį jo.
Guodimas maistu. Vaikas pradeda verkti, nes turi tam savų priežasčių. Yra piktas, pavargęs, užsigavo, per karšta ir pan. Mes (ar dar dažniau seneliai, kasininkė ar šiaip kokia teta) duodame kažką suvalgyti, nes mums vaiko verkimas nepatogus. Ir tai padeda, nes vaiko dėmesys nuo neigiamų emocijų nukreipiamas į maistą. Taip išmokom jį, kad greičiausias būdas susidoroti su neigiamomis emocijomis – maistas. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl pajutus pet kokius nemalonius jausmus griebiamės maisto.
Vietoj to pasakykite vaikui: „Aš suprantu, kad tu pyksti, bet…“ Arba pasėdėkite apsikabinę, kol vaikas nurims. Verkimas yra visiškai natūrali vaiko emocijų išraiška. Geriausia, ką galite padaryti, ne slopinti, bet parodyti, kad jį suprantate.
Papirkinėjimas maistu. Suvalgyk viską lėkštėje, tada gausi sausainį. Sėsk į mašiną, duosiu saldainį. Taip mes užrašom vaikui, kad sausainis – yra gerai ir norint jį gauti turiu pasiaukoti, suvalgyti ar padaryti tai, kas negerai, kas nepatinka.
Kitas dalykas, prašant vaiko suvalgyti viską, mes išmokome jį nebegerbti sotumo jausmo. Atbunka intuityvaus valgymo gebėjimai. Tas pats galioja lėktuvėliams, už mamytyę, už tėvelį, paskutinių kąsnių sumaitinimas.
Maisto susiejimas su stiprybe. Suvalgyk viską, būsi didelis. Ar tikrai? Didelis nebūtinai sveikas ir laimingas. Labai dažnai būti dideliam ir stipriam įgauna daugybę sąsajų vaiko ir suaugusio gyvenime. Būti dieliam reiškia būti reikšmingam, pastebėtam išgirstam, reiškia autoritetą. Todėl jei vyresnėlis pradeda priaugti svorio atsiradus mažyliui šeimoje, labai tikėtina, kad jis taip siekia būti didesnis ir labiau pastebimas.
Baudimas maistu. Šiandien negausi ledų, nes buvai blogas. Tai, kas draudžiama, to norime dar labiau. Suaugęs vaikas, kuris buvo baudžiamas maistu susikuria sąsają, kad esu nevertas, padarius klaidą atsiranda savęs baudimas maistu. Pažiūrėjus į save veidrodyje („Pažiūrėk, kokia tu stora!“) griebiamasi drastiškų priemonių, badaujama, paskui guodžiamasi didelėmis porcijomis. Taip kaltės jausams tik didėja.
Nuobodulio užmušimas maistu. Taip dažnai darome, kai norime laimėti dar bent 10 min. laisvo laiko. Arba, kad vaikas ramiai sėdėtų kelionėje. Tokiu būdu sukuriame sąsają vaiko galvoje, kad nuobodžiauti yra negerai, nes nežinau, ką su tuo daryti. Taip nelavėja vaiko fantazija, jis praranda gebėjimą susirasti sau veiklos. O suaugęs garantuotai pajutęs nuobodulį eis varstyti spintelės ar šaldytuvo durelių.
Ir visiškai situacijos nelengvina, jei tokiais atvejais savo vaikams duodame obuolį ar morką. Esmė yra ta, kad nemokome vaiko suprasti savo neigiamų emocijų ir neduodame įrankių su jomis tvarkytis.
Atminkite, kad maistas negali būti nei paguoda, nei bausmė, nei įrankis kažką nuslopinti ar kažką pasiekti gyvenime.