Aš esu pakankamai...
Tai toks galingas žodis, kurį aš pati turėjau suvokti. Nes tiesiog tuo netikėjau.
Aš esu pakankamai: graži, protinga, rūpestinga, išmintinga, laiminga, gera mama…
Ir net nepriklausomai nuo to sąrašo, aš gimiau būdama pakankamai. Tu taip pat.
Mums nuolat kartodavo ir mes šiandien kartojam sau ir savo vaikams: tu turi daryti / būti / tapti / turėti / atrodyti / elgtis… Ir vis negana.
O ką, jei pasakysiu, kad tu jau esi pakankamai? Tiesiog, tokia, kokia esi. Ir čia ne įvertinimas, kurį gauni, jei pakankamai stengeisi, pakankamai daug dirbai ar pakankamai daug pasiekei. Tai tu, kaip žmogus, kaip asmenybė, kaip kažko aukštesnio kūrinys esi pakankamai. O jeigu kažkam atrodo kitaip, kas jis toks, kad vertintų tavo tobulumą ar netobulumą? Net jei tas kažkas priešais tave veidrodyje.
Nepaprastai svarbu suvokti ir pasakyti sau, tu esi pakankamai… Su visais savo privalumais ir trūkumais, su pakilimais ir nuopuoliais, su klaidom ir pasiekimais. Esi toks ne be reikalo. Tobulėti nuolatos reikia, bet tai ne apie tapimą kažkuo. Tai apie būvimą savimi. Visą gyvenimą iki šiol buvai, esi dabar ir visada būsi pakankamai. Nurimk.
Kodėl svarbu įsisąmoninti, kad tu jau esi pakankamai?
Jei tau atrodo, kad esi nepakankamai, vadinasi nuolatos stengiesi save keisti. Tai amžina kova, kurios dar niekas nelaimėjo.
Jei manai, kad dar esi nepakankamai kažką imti ir padaryti, keisti savo gyvenime, ruoštis tam gali visą likusį gyvenimą. O ruoštis gyvenimui tai nereiškia gyventi.
Jei vis dar sau esi nepakankamai, nuolat stengiesi bandydama kažką pakeisti ir patikėk manim, didžiąją laiko dalį darai ne tai, ką turėtum. Didelės ir nuolatinės pastangos neduoda rezultatų. Nes tas įsivaizduojamas tikslas tapti „pakankamai“ tarsi pakabintas ant pagaliuko jis visada keliauja priešais nosį. TAPTI pakankamai niekada nepavyks, pakankamai reikia išmokti BŪTI.
Kai tik supranti, kad tu jau esi pakankamai, dingsta visi iki tol erzinę įrodinėjimai, kad yra kitaip. Protas nurimsta, pradedi aiškiau matyti realybę. Darydama mažiau pasieki daug daugiau.
Savo praktikoj įsitikinau, kad persivalgymas yra dažnas signalas, kad žmogus jaučiasi nepakankamas. Moteris dažnai mano, kad ji nepakankamai gera žmona, mylimoji, mama, dukra ar sesuo. Kad ji nepakankamai graži, liekna, nepakankamai stori plaukai ar tiesi nosis…
Labai tikėtina, kad augant neišmokome paprasto dalyko, kad jau pakaks. Užuot palikus maistą lėkštėję ir pasakius „Man jau pakaks“, „Aš jau pakankamai soti“, jaučiam būtinybę suvalgyti viską, ką matome priešais save. Greičiausiai augdami girdėdavome, valgyk, jei nori užaugti didelis ir stiprus. Arba per šventes mums kartodavo, valgyk, nes namuose jau nebegausi. Tarsi dabar nesukirtus visko paskui bus atsivers tuštuma, baimė, kad būsi silpnas.
Taip buvo slopinamas mūsų sotumo jausmas ir išsitrynė programa „Aš jau pakankamai soti“.
Tas nepakankamumo jausmas šiandien atveria tuštumą skrandyje, kurią norisi užpildyti, nes su ta tuštuma labai sunku gyventi. Kitiem ta tuštuma atsiveria spintoje, batų dėžėje, virtuvės spintelėse.
Tačiau nei maistas, nei pirkiniai niekada neužpildys to nepakankamumo, nes ne ten lopome. Tačiau gera žinia, kad tiktai tu turi visas galimybes tą tuštumą uždaryti visiems laikams. Reikia tik apsisprendimo ir imtis veiksmo.
Deja, perskaityt tai ir užsidėt pliusą nepakaks. Jei vien tik skaitymas duotų rezultatų, pakaktų perskaityti knygą apie dietą ir gautume norimus rezultatus. Todėl imk popieriaus lapą ir ranka atlik užduotis.
Užduotis nr. 1. Užsirašyk, skaityk, kartok garsiai ar mintyse: „Aš esu pakankamai. Aš visada esu pakankamai. Aš esu daugiau, nei pakankamai. Aš turiu pakankamai“. Užsiklijuok lapukus, užsirašyk kompiuterio, telefono ekrane, užrašų knygelėje.
Užduotis nr. 2. Surašyk mažiausiai 30 punktų su pradžia „Aš esu pakankamai…“. Tą patį padaryk apie savo artimą žmogų, kurį, neabejoju, taip pat nori pakeisti.
Tikiuosi, kad tai tau atvers akis taip pat plačiai, kaip ką tik atvėrė man.
Kai maistas - malonumas ir kančia
Kaip jau rašiau anksčiau, mūsų protas yra užprogramuotas nuolatos siekti malonumo ir bėgti nuo skausmo.
Vienos didžiausių bėdų kalbant apie svorį prasideda, kai tas pats maistas tampa mūsų malonumo ir skausmo šaltiniu. Jei nemalonioms emocijoms slopinti griebiesi bandelės, nors žinai, kad visą tai suvalgius ateis nepasitenkinimas ir savigrauža, siūlau perskaityti tai ką rašau, bent tris kartus.
Visų pirma už to stovi vidinis įsitikinimas, kad bandelės ar bulvių traškučiai padės numalšinti neigiamas emocijas. Nes matyt kažkuriam gyvenimo etape taip ir buvo, kai buvai apdovanojama ar guodžiama maistu. O pasąmonė fiksuoja ir saugo tokius prisiminimus, priima juos kaip savaime suprantamus ir kas kartą tomis pačiomis aplinkybėmis siekia to paties sprendimo. Vadinasi, jei esi giliai įsitikinusi, kad bandelės nuramins, pasąmonė ir toliau vykdo komandą, todėl pradėjus valgyti tikrai pasidaro ramiau. Bandelės yra tapusios malonumo šaltiniu.
Tačiau jei vieną įsitikinimą seka kitas, kad bandelių valgyti tau negalima, nes jos prilimpa tiesiai prie šlaunų, suvalgius ateina kaltės ir pasibjaurėjimo savimi jausmas. Jį seka kitas įsišaknijęs įsitikinimas „Kad jau sugadinau viską, tai eisiu iki galo.“
Tą patį dalyką susiejus su malonumu ir su skausmu, protas nebegali veikti taip, kaip yra užprogramuotas. Todėl įsisuki ratu į karuselę, kuri veda į niekur.
Noriu, kad įsidėmėtum, neveiks jokios dietos, sportas ar piliulės, jei tuo pačiu mėgsi ir nekęsi to paties maisto. Kad ir kiek valios pastangų bedėtum, norėsi to maisto, valgysi ir gailėsies.
Vienintelė išeitis iš to rato yra atsieti tą maistą nuo malonumo ir susieti tik su skausmu.
Pirmas žingsnis, pripažink sau, kad esi priklausoma nuo konkretaus maisto produkto. Nustok sau kartoti, kad maistas tau padės pasijausti geriau nes taip nėra. Malonumas valgant trunka tik tiek, kiek jauti jo skonį burnoje.
Antras žingsnis, suprask, kokią žalą jis daro tavo norimam rezultatui. Maistui nukeliavus į skrandį lieki tik su tuščiom kalorijom, kurios, tikrai taip, kaupiasi. Ir maža to, kerta per savivertę.
Trečias žingsnis, nukreipk malonumą nuo to maisto. Daug didesnis pasitenkinimas yra jausti, kad atgauni kontrolę, pradeda smukti kelnės, o aplinkinių komplimentai džiugina daug labiau nei kelių minučių malonumas valgant.
Atmink, kad trokštam vieno ar kito maisto tik dėl to, kaip mūsų manymu jis padės mums pasijausti. Įdėmiai pažiūrėk į jausmą, kurį gauni valgydama ir suprask, kad valgai tą maistą tik dėl to, kad manai, jog jis padeda pasijausti būtent taip.
Ir tai nereiškia, kad bandelių ar spurgų negalėsi valgyti visą likusį gyvenimą. Tiesiog pasakyk sau iš anksto, kad galėsi pasimėgauti viena, pvz., vieną dieną per savaitę. Bet padaryk tai švente sau.
Man labai svarbus tavo atgalinis ryšys, todėl prašau pasidalink, koks maistas tau asocijuojasi su ir komfortu, ir nepasitenkinimu tuo pat metu?
Kai maistas tampa paguoda
Nors mes dažnai galvojame, kad žmogus yra aukščiau gamtos ar kad neatsiejamai nutolęs nuo pirmykščio žmogaus, tiesa yra ta, kad mus valdo daugybė tų pačių instinktų. Vienas galingiausių – skausmo vengimas ir malonumo siekimas. Mes nuolatos vengiame to, kas nemalonu ir ieškome to, kas teikia malonumą.
Su maistu - ne kitaip.
Instinktyviai vengiame supelijusio ar dvokiančio maisto, nes pasąmonėje mums tai asocijuoja su pykinimu ar pilvo skausmais suvalgius. Ir tai yra pačios gamtos per žmogaus evoliuciją įdiegta programa.
Taip pat mums visiems natūraliai yra užprogramuota valgyti saugų ir organizmui naudingą maistą. Valgyti, kai esame alkani ir sustoti, kai esame sotūs. Tačiau bėda prasideda, kai galvoje nesąmoningai sukuriamos klaidingos sąsajos.
Dar vaikystėje išmokstam sieti maistą su malonumu ar skausmu priklausomai nuo savo asmeninės patirties.
Vienam karšto pieno su medum skonis yra niekuo ypatingas. Kitam, kuris taip buvo gydomas peršalus, šis asocijuojasi pirmoj eilėj su liga, paskui su įgrisusiu skoniu. Net ir po daugelio metų vien mintis apie tokį pieną sukelia šleikštulį. Maistas, kuris šiaip yra neutralus, per pakartotinį neigiamą patyrimą įgauna neigiamą kontekstą.
Kitas reikalas – ledai. Jei vaikystėje mama mus apdovanodavo ledais sakydama: „Nupirksiu ledų, jei būsi geras (kol mama apsipirks)“, po kelių tokių apdovanojimų susiejam ledus su malonumu. Po sunkios darbo dienos paprastai reikia save apdovanoti.
Arba kai mums nebuvo nė dvejų metų, kas kartą susierzinus ar pavargus gaudavom saldainį ar sausainį, kad tik neverktume (kitaip tariant nereikštume neigiamų emocijų). Taip išmokstam neigiamas emocijas slopinti maistu. Šiandien scenarijus panašus: susierzinau, viduje visiškas diskomfortas, vienintelė iki šiol išmokta strategija – suvalgyti ką nors skanaus. Taip tarsi nustumiam neigiamas emocijas žarnynu žemyn.
O gal jums nuolat kartodavo, kad jei neištuštinsit lėkštės negausit deserto? Tuomet tuščios lėkštės vaizdas asocijuojasi su malonumu (apdovanojimu), kai tuo tarpu paliktas maistas reiškia skausmą „nebus deserto“. Šiandien išalkus užsisakome per daug pietums, bet lėkštėje paliktas maistas pasąmonėje asocijuojasi su skausmu. Nesvarbu, kad realybė jau pasikeitė, bet sąsajos galvoje išliko.
Šitą temą aš dar būtinai tęsiu, nes išnarplioti čia dar yra ką. Todėl kviečiu sekti ir vėliau skaityti, kokios bėdos nutinka, kai tas pats maisto produktas asocijuojasi ir su malonumu, ir su skausmu. Kai, pvz., spurga paguodžia (malonumas), bet tuo pačiu pavalgius sukelia kaltę, pasibjaurėjimą savimi (skausmas). Taip pat būtinai papasakosiu, kaip pakeisti klaidingas asociacijas.
O kol kas pasidalinkit, kokių sąsajų iš vaikystės atsinešėte jūs?
Efektyvūs ir neefektyvūs veiksmai
Iš principo, ką gyvenime esame pasiekę ir ką dar pasieksime priklauso nuo elementaraus dalyko, kiek efektyvių veiksmų atliekame per dieną ir ar juos atliekame efektyviai.
Ir čia gryna matematika. Jei kiekvieną dieną aš atlieku visokius darbus, iš kurių tik 10 proc. veda prie norimo rezultato ir jei tuos pačius atlieku ne iki galo, atmestinai, diena skaitosi iššvaistyta. Žiūrėk, metai irgi. Todėl šiandien turi ta, ką turi.
Ar esi patenkintas tuo, kur dabar esi? Jei ne, nereikia kaltinti aplinkybių. Klausimas, kiek efektyvių dienų turėjai per pastaruosius metus? Kur iššvaistei savo laiką ir dėmesį? Ir svarbiausia, ką nuo šiandien gali daryti kasdien ir iki galo, kas priartintų prie norimo rezultato?
Aš nekalbu apie produktyvumą, kurio tikslas padaryti kuo daugiau darbų per dieną. Aš kalbu apie efektyvius veiksmus, atliekamus kasdien ir iki galo. Ir net ne jų skaičius visų pirma svarbiausias. Net jei tai bus vienas veiksmas, daromas kasdien ir efektyviai, tai jau greičiausiai bus dvigubai daugiau, nei darei iki tol.
Pavyzdžiui, jei mano tikslas yra pabaigti kokius nors kursus, mano efektyvus veiksmas yra kasdien skirti 1 val. mokslams. Tam, kad jis būtų atliktas efektyviai, nepakanka paklausyti ar perskaityti. Aš turiu užsirašyti pagrindines mintis, jas dar kartą persiskaityti, atsakyti į klausimus, pritaikyti praktikoje ar bent panaudoti medžiagą situacijos analizei raštu. Viskas, veiksmo pabaiga.
O aš dažniausiai užsidėdavau „Atlikta“, tik perskaičiusi ar perklausiusi įrašą. Arba dar geriau, nusikopijuodavau pastraipą į užrašus jos iki galo net neperskaičiusi. Bet jei tikslas yra įsisavinti medžiagą ir ją pritaikyti, vadinasi tikslo nepasiekiau. Efektyvų veiksmą atlikau neefektyviai.
Kaip ugdyti valią atlikti darbą efektyviai? Kasdieniuose darbuose stenkitės viską padaryti iki galo. Iš pat ryto, jei pradėjote veiksmą „Miegoti“, tai atsikėlę pasiklokit lovą. Atlikta. Jei valotės dantis, baigę išvalykit kriauklę ir aplink ją. Atlikta. Jei papusryčiavote, nusivalykite stalą ir išsiplaukit indus (ar sudėkit į indaplovę). Atlikta. Ir taip su viskuo, kad ir ko besiimtumėte. Garantuoju, po trijų mėnesių kasdienės praktikos būsit tikras valios ugdymo ir efektyvumo ekspertas.
Kitas patarimas – išsirinkit 1-3 efektyvius veiksmus, kurie duos realios naudos jūsų gyvenime ir darykit tai kasdien. Iki galo.
Man mano dėmesys – vertybė
Man mano laikas yra vertybė. Tiksliau gal net ne laikas, o dėmesys.
Anksčiau galvojau, kad daryti daug darbų vienu metu yra moterų privilegija. Šiandien galiu pasakyti, kad tai kone bausmė. :)
Apskritai, negebėjimas sutelkti dėmesio ir atlikti darbą iki galo yra mūsų šiandienos visuomenės rykštė.
Nuolat galvodami ir darydami keletą dalykų vienu metu iššvaistome savo energiją. Ypač moterys, manau, dažniau jaučiasi nelaimingesnės už vyrus, nes jų dėmesys nuolat šokinėja nuo vieno dalyko prie kito. Jei pažiūrėtumėm, kas dedasi jos galvoje, rastume neišpainiojamą raizgalynę, kuri dažnai yra ant perkaitimo ribos.
Kad būtų lengviau įsivaizduoti, paimkime du filmuko herojus, vienas eidamas išmesti šiukšlę, atsistoja nuo sofos, nes dėmesys nukreipiamas į smegenų dalį „Šiukšlių dėžė“, nueina, išmeta ir grįžta. Kitas herojus tuo tarpu atsistoja nuo sofos, nes taip pat sąmoningas dėmesys nukreipiamas į smegenų dalį „Šiukšlių dėžė“. Pakeliui pamato vaiko žaislus ant kelio, dėmesys nukreipiamas į „Vaiko žaislai“. Greitai sutvarko. Tarp žaislų randa kojinę, užsidega lemputė „Kojinė!”. Nuneša kojinę į stalčių kitam kambary. Pakeliui iš kambario vonioj dėmesį pagauna numestas rankšluostis. „Rankšluostis...“ Pakeliui link šiukšlių dėžės topteli mintis, o kur ta šiukšlė, dėl kurios čia viskas užvirė? Arba dar geriau, šiukšlė primena apie save kitos dienos rytą.
Aš pati šitaip siuvu po namus. Kažkada pagalvojau, kad pažiūrėjus mano namų tvarkymosi maršrutą, turbūt atrodytų, kad laksčiau, nes išprotėjau. Bet mes taip tvarkomės?
Ir viskas tikrai ne dėl to, kad vyram viskas dzin, o (super) moterys gali viską. Mūsų galvose tikrai raizgalynė, bet mes turim išmokti koncentruoti savo dėmesį. Dažniausiai moteris pavargusi ir nelaiminga yra dėl savo minčių ir nuolat šokinėjančio dėmesio.
Susikoncentruoti reikia praktikuotis. Kasdien, kiekvienoje situacijoje. Tam reikia pirmoje eilėje ugdyti valią. Daryti vieną darbą vienu metu ir jei tik dėmesys pradeda krypti į šoną, jį vėl sugrąžinti atgal. Iki kol darbas bus atliktas iki galo.
Praktinis patarimas – jei, pvz., tvarkote namus, apsibrėžkite teritoriją. Jei tai virtuvė, neišeikit iš jos, kol pabaigsit. Jei yra daiktai, kurie nepriklauso tai teritorijai, sudėkit juos krūvelėm. Pabaigus bus galima išnešioti. Patikėkit manim, kiek susitaupo laiko ir energijos, nes išvengiat dėmesio manipuliatorių pakeliui, kurie junginėja skirtingus mygtukus.
Arba pasirinkite vieną žmogų, su kuriuo bendraujant skirsite nepertraukiamą dėmesį. Pokalbio eigoje negalvokite, ką reikės nupirkti, sutvarkyti ar ką veikti rytoj. Net jei vaikai nutraukinėja dėmesį, labai sveika juos auklėti pasakant, kad kai tik baigsit kalbėti, padarysit tai, ko jie prašo. Taip ir vaikai mokosi koncentruoti dėmesį. Kantrybės taip pat.
Čia, manau, reikia apsisprendimo neleisti aplinkybėms kontroliuoti jūsų dėmesio. Nes jį išbarsčius dienos gale turim nuovargį, susierzinimą ir krūvą pradėtų darbų.
Prisiimkime atsakomybę už savo dėmesį ir nebešvaistykim jo.
Laikas sau
Dar visai neseniai, būdama išprotėjusi dėl darymo, aš net eidama pasivaikščioti su vaiku į lauką dėdavausi ausinukus su seminarų ir kitais įrašais. Aš negirdėjau savęs (vaiko irgi ne visada). Nuoširdžiai sakau, aš bijojau skirti laiko sau, nes tai asocijavosi su laiko švaistymu. Nes reikia daryti. Svarbiausia - daryti.
Po daugiau, nei 10 metų darymo galiu pasakyti, kad nuėjau netoli. Supratau, kad daryti nėra kelias į didesnius pasiekimus ar į savirealizaciją. Nes kai darai ir negirdi savęs, eini sunkesniu keliu ir po kelių metų prasimuši ten, kur tau net ne vieta.
Dabar mokausi tiesiog būti. Kuo dažniau paklausiu savęs, kaip šiuo metu jaučiuosi? Ar čia būti man patinka? Ar tai, ką darau yra vertinga? Ir patikėkit manim, viskas pradeda gulti į savo vietas. Nes gyvenimas - ne apie darymą (ar kovą su savim). Jis apie būvimą. Būvimą savimi, būvimą su savimi, būvimą čia ir dabar. Ir tam pradžioj reikia pastangų.
Turėdama laisvą pusvalandį aš leidžiu sau rinktis (apskritai, kokia prabanga leisti sau rinktis), ar ir toliau daryti, ar paskaityti knygą arba tiesiog pasėdėti ir pasigrožėti vaizdu priešais save.
Anksčiau būčiau išprotėjusi po 15 min. „nieko nedarymo“. Dabar suprantu, kad tai laikas, skirtas geriau susivokti savyje, blaiviau vertinti viską, kas vyksta aplinkui, aiškiau pamatyti, kur link turiu eiti.
Linkiu atrasti laiko sau,
Modesta Giedraitytė
Dieta protui
Sveiki atvykę į parduotuvę. Kai manęs paklausia, ar galiu parengti mitybos planą, atsakau, žinoma. Tik mano plane rasite visko, ir siuvimo, ir pertraukėles su kava balkone, ir bėgiojimą per lietų ar kėlimąsi valanda anksčiau.
Ką tai turi bendro su mityba? Ogi viską.
Tai, ką ir kaip valgom dažnai priklauso nuo mūsų emocinės būsenos. Ypač moterims svarbus gebėjimas surasti laiko sau, savo pomėgiams, apskritai pasigilinti į save.
Pažįstamas vaizdelis, kai besirūpinant buitimi, darbe besiverčiant per galvą viską atlikti tobulai, vakare apšokinėjant vaikus galiausiai lieka vienintelis tos dienos malonumas – paguoda maistu.
Todėl kalbant apie svorio mažinimą, visoje šitoje rutinoje pridėti griežtą dietą yra tas pats, kas įspausti dar vieną spyruoklę. Klausimas, kada jinai iššoks.
Principas, kuriuo aš dirbu, remiasi įpročių ir emocinės būsenos analize. Tuomet imamės veiksmų keisti tai, kas daro didžiausią neigiamą įtaką norimiems rezultatams. Mano išvada tokia, kol nėra ramybės ir aiškumo moters galvoje (o dažniausiai pagal moters prigimtį taip ir yra:), sprausti į dietos rėmus nėra prasmės.
Kuom unikalus mano konsultavimo metodas? Aš konsultuoti pradedu nuo galvos.
Apjungiau fiziologinę ir emocinę dalis kartu su Subalansuotų rodiklių sistema. Kas čia per daiktas?
Esmė paprasta, planuoti efektyvius veiksmus, matuoti jų kasdienį įgyvendinimą ir ieškoti būdų, kaip kitą dieną padaryti geriau. Skamba gal kiek moksliškai, bet viskas daug paprasčiau, nei atrodo.
Įsitikinau, kad norimas rezultatas einant tokiu keliu yra ilgalaikis ir užtikrintas.
Apie datules
Vienas pagrindinių mūsų geros savijautos (ir išvaizdos) priešų – daug pridėtinio cukraus ir išvalytų miltų turintis maistas. Tačiau atsisakius saldumynų gyvenimas dažnai pasidaro nebe toks mielas. Todėl saldumynų sąraše rekomenduoju pasilikti juodąjį šokoladą, chalvą ir džiovintas uogas bei vaisius (be pridėtinio cukraus).
Dažniausiai džiovintų vaisių sąraše atsiduria datulės.
Taip, datulės yra vaisius. Jos yra puikus saldumynų pakaitalas dėl savo saldaus skonio. Dažnai manoma, kad datulės mirkomos cukraus sirupe, tačiau jose natūraliai yra tiek cukrų, kad papildomai jo dėti nebereikia. Nei dėl skonio, nei dėl konservavimo.
Datulės yra puikus pasirinkimas dėl palyginti didelio skaidulų, geležies, magnio ir antioksidantų kiekio jose. Nors didžiąją dalį datulių vis tiks sudaro cukrūs, jose esančios skaidulos neleidžia staigiai šoktelėti cukraus kiekiui kraujyje. Be to jose esantis magnis ir antioksidantai mažina uždegiminius procesus organizme. O šie yra daug pavojingesni mūsų sveikatai, nei mes įsivaizduojam.
Kokias datules rinktis, šviežias ar džiovintas?
Baltymų, vitaminų ir mineralų kiekiu jos panašios į džiovintas, bet šviežiose datulėse yra beveik dvigubai mažiau angliavandenių. Todėl rekomenduoju pirmenybę teikti joms.
Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad net ir šviežios datulės savo maistine verte artimesnės džiovintiems vaisiams. Ir dėl to paties cukraus kiekio rekomenduoju apsiriboti 7 datulėm per dieną.
Kaip pasirinkti datules?
Rinkitės datules su lygia, šiek tiek susiraukšlėjusia, bet ne sutrūkusia odele. Venkite tų su baltais cukraus kristalais po odele.
Datulės atrodo įtartinai?
Kartais po datulių odele rasite baltų kristalų. Tai džiūvimo metu susikristalizuoja į viršų keliamas cukrus. Tai kaip ir nereiškia, kad su datule kažkas negerai, tiesiog ji nėra tokia šviežia, kaip norėtumėte.
Be to datulės kartais turi gyventojų. Jei radote įtartinų rudų taškiukų, panašių į dulkes, išmeskite. Dėl to visada rekomenduoju prieš dedant į burną jas perskirti, pažiūrėti, kas viduje. Jei radote svečių keliose datulėse, tai dar nereiškia, kad visa partija sugadinta, tiesiog įdėmiai apžiūrėkite kiekvieną.
Vakar kaip tik diskutavome, kodėl šviežia datulė atrodo kaip džiovinta ir kaip ji gali nesugesti (jei šviežia) net kelis mėnesius? Paprastai prinokusios datulės dar palaikomos kurį laiką ant medžio, kad apdžiūtų saulėje. Jų odelė šiek tiek sukietėja, susiraukšlėja. Taip jos išsilaiko ilgiau.
Kaip laikyti datules?
Nuskintas šviežias datules geriausia laikyti sandariame inde šaldytuve. Taip jos gali išstovėti iki 8 mėn. Džiovintos – net ir metus. Kitas būdas yra šaldymas. Šviežios datulės tokiu būdu išsilaiko metus, o džiovintos net penkerius.
Išsinešimui:
– Vietoj įprastų saldumynų rinkitės šviežias datules;
– Ribokite jų kiekį iki 7 vnt. per dieną;
– Prieš valgydami perskirkite pažiūrėti, ar viduje niekas negyveną;
– Pirkite šviežias datules laikomas tik šaldytuve.
Kur mūsų komforto zonos ribos?
Man atrodo, kad komforto zona šiandien tapo kiek išpūstu reikalu. Išeiti iš komforto zonos daugumai asocijuojasi su kopimu vienam į kalnus ar šuoliui su guma. Bet esmė daug paprastesnė.
Priešingybė komfortui yra diskomfortas. Pradėkim nuo jo. Kas kartą, kai pagalvojus apie kažkokio veiksmo atlikimą pasidaro nepatogu, susiduriam su diskomfortu. Tai yra mūsų komforto zonos riba. Nepatogu kažko paprašyti? Dainuoti, kai to norisi? Kažko paklausti? Kažkam parašyti ar paskambinti? Nepatogu atsigulti ant pievos viešoje vietoje?
Stebėk savo nepatogumus ir sužinosi, kokio dydžio yra tavo komforto zona. Tai yra pirmas žingsnis.
Jei ji yra vos vieno kvadratinio metro (čia metaforiškai) ir jei ilgus metus nežengei toliau šios ribos, man nuoširdžiai gaila. Nes tik už šios ribos yra vienintelis kelias augti. Tik už jos verda gyvenimas. O šiame kvadratiniame metre yra ne kas kita, kaip lėta mirtis. Tavo, kaip asmenybės.
Ir aš nekalbu apie kopimą į kalnus ar rytoj pat išėjimą iš darbo. Pradėkim nuo kasdienių minčių „Norėčiau, bet nepatogu“. Kiek daug mes atsisakom galimybių, kurių kasdien gaunam bent po keliolika. Stebėk save visą dieną ir vos tik kils noras kažką padaryti, imkis veiksmo.
Siūlau pasinaudoti nepaprastai veiksminga trijų sekundžių taisykle. Jei staiga atėjo impulsas ką nors užkalbinti, suskaičiuok iki trijų ir ženk pirmą žingsnį. Kilo mintis, kad reikia kažkam paskambinti? Suskaičiuok iki trijų ir pradėk rinkti numerį. Nori kažko paklausti? Suskaičiuok iki trijų ir pakviesk tą žmogų. Čia svarbiausia – veiksmas.
Kodėl trys sekundės? Jei pirmo žingsnio nežengsi per pirmas tris sekundes, galvon pradės lįsti viena mintis po kitos: o kas jei, o gal ne dabar, dar turiu pasiruošti, šiuo metu aš nepakankamai... Ir t.t.
Noriu, kad iš tiesų suprastum, kaip tai svarbu. Noriu, kad prisiimtum atsakomybę už savo gyvenimą. Esi ten, kur esi, nes vis dar darai (ir galvoji) tai, ką darai.
Metu iššūkį. Tris dienas iš eilės fiksuok staiga kylantį norą kažką padaryti. Ir mažiausiai šešis kartus per dieną imk ir padaryk. Jei tiek minčių nepagausi, prisiversk padaryti kažką, ko anksčiau nedrįsai. Padainuok, nusišypsok nepažįstamam žmogui, pasakyk komplimentą, paklausk ko nors ar paprašyk.
Pagrindinis viso to tikslas – ne prarasti baimės jausmą (ar savigarbą:), bet pradėti jaustis komfortiškai su savo diskomfortu. Kas kartą, kai man nepatogu, aš metu sau iššūkį pasižiūrėti, kas slepiasi už tos ribos. Ir priimu nepatogumą, kaip galimybę. Tobulėti.
Apie savęs priėmimą
Kaip mes suprantame, kad esami stori ar ploni, aukšti ar žemi, kreivi ar tiesūs?
Lygindami save su kitais.
Ir viskas čia normalu, mes visi skirtingi. Tačiau bėda prasideda tada, kai lygindami pradedame jaustis blogai. Tada galvojam, kad reikia „numesti“ kilogramus, „atsikratyti“ pilvo ar stovint „pataisyti“ kreivas kojas. Kitaip tariant imam nemėgti savęs ir save taisyti.
Tačiau tiesa ta, kad tai, kam priešinamės niekada nedings. Maža to, tai į ką kreipiam savo dėmesį tik dar labiau didėja.
Todėl norint kažką pakeisti, pirmas žingsnis – išmokti priimti.
Kaip tai priimti? Pasiduoti? Subliūkšti ant sofos, nes man ir taip gerai?
Priimti tai visų pirma pasakyti sau, kad yra taip, kaip yra. Tokia realybė. Greičiausiai tai, ką dabar matau sukūriau savo įpročiais ir veiksmais. Ir aš galiu rinktis, pradėki kažką keisti, arba kaip tik liautis nuolat su tuo kovoti. Paleidus tą įtampą viskas savaime ima tvarkytis. Patikrinkit patys.
Paimkim pavyzdį. Milda nusifotografavusi kelių moterų kompanijoje pažiūrėjo į save nuotraukoje ir pagalvojo: „Kokia aš stora! Koks mano pilvas! O rankos?”. Supykusi ant savęs ji griebiasi dietos, kuri vadinasi „Man-to-negalima-ano-negalima-Kad-jau-pradėjau-tai-pabaigsiu“. Ir tokios dietos bėda net ne fiziologinė, ne kalorijų sumažinimas. O vidinė nuostata, kad aš turiu nukauti savo kilogramus, man negalima valgyti, bet jei suvalgiau, aš niekam tikusi.
Kitas pavyzdys - Miglė. Beje, ji irgi buvo toje nuotraukoje. Net pagalvojo beveik tą patį ir dar kartą prisiminė, kokia kreiva jos nosis. Tačiau Miglė supranta, kad realybė yra tokia, kokia yra. Ji taip pat supranta, kad tie kilogramai yra jos pačios elgesio pasekmė ir atėjo pats metas kažką keisti. Miglė laikosi dietos „Man-to-negalima-ano-negalima“, bet net kartais ir suvalgius nekyla noras save už tai smerkti. Ji gerbia savo kūną, net jei kažkas ir nevisai patinka. Todėl Miglė renkasi, ką į jį dėti (mano kūnas - ne šiukšlių dėžė). Ir svoris tikrai mažėja. Ramiai ir užtikrintai.
Dar liūdniau, kai nemėgstam savęs dėl dalykų, kurių dažniausiai pakeisti negalim. Kreiva nosis ar kojos, platūs klubai ar ploni plaukai. Bet įsivaizduokit, jei gyventumėm pasaulyje, kur visi žmonės turi tas pačias charakteristikas. Nebūtų su kuo savęs lyginti ir nereiktų savęs kankinti, kad esu kitoks.
Bet paklausiu, kitoks lyginant su kuo?