Tikriausiai teko skaityti ar girdėti, kad lūkesčiai (dažniausiai nepagrįsti) yra tiesiausias kelias nusivylimo link. Bet neturėti lūkesčių ne taip jau paprasta. Aš atradau efektyviausią sprendimo būdą – priimti realybę. Labai tikiuosi, kad tai jums bus ne mažiau naudinga, negu man.

Augindama vaiką išgyvenau pogimdyvinę depresiją. Kai pirmais vaiko auginimo metais pasiekiau tikriausiai žemiausią gyvenime emocinį tašką, pradėjau labai daug gilintis į laimės esmę. Grįžau prie to, ką buvau pamiršusi, kad tai, kaip jaučiuosi yra mano minčių pasekmė.

Man netikėtu atradimu tapo vienas knygoje perskaitytas patarimas, kuris skamba taip: PRIIMK tai kaip šiuo metu yra ir NESIPRIEŠINK realybei.

Kaip mes priešinamės? Aš TURĖČIAU geriau atrodyti. Aš NETURĖČIAU šito valgyti, kokia aš „kiaulė“. Aš TURĖČIAU būti geresne mama. Aš TURĖČIAU būti labiau vertinama darbe/šeimoje. Man TURĖTŲ daugiau padėti. Aš TURĖČIAU dabar ramiai skaityti knygą, bet vaikas vis neužmiega. Tada prasideda grandininė reakcija: jaučiuosi neįvertinta, nuskriausta, pavargusi, pikta, kreipiuosi paguodos į šaldytuvą.

Gerai pagalvokit, kokie jūsų TURĖČIAU jums nuodija gyvenimą?

Tačiau tiesa ta, kad neegzistuoja toks dalykas, kaip TURĖTŲ. Visa tai yra mūsų nepagrįsti lūkesčiai, idealizacijos, kurios neturi nieko bendra su esama situacija. Tai viso labo mūsų mintys, reikšmė, kurią mes suteikiame tai situacijai. Noriu, kad pasigilintumėte, tai viso labo reikšmė, kurią mes suteikiam tai situacijai. Mes patys, savo mintimis. Vadinasi jaučiuosi blogai ne dėl pačios situacijos, o dėl to, kaip ją vertinu.

Atmeskime visas aplinkybes ir pažiūrėkime į situaciją, kaip į faktą. Yra taip, kaip yra. Ar mes priešinamės manydami, kad taip neturėtų būti, ar ne, pati situacija nesikeičia, tai jau yra faktas. Man asmeniškai vien nuo minties „Tokia realybė“ iš tiesų pasidaro lengviau. Tai tarsi padeda ištraukti mane iš neigiamos situacijos, pažiūrėti į ją iš šalies. Pasakymas „Aš nesipriešinu realybei“ nuima įtampą.

Ir tai toli gražu nereiškia, kad įvykus nemaloniai situacijai aš tampu pasyvi ir leidžiu aplinkybėms mane kontroliuoti. Atvirkščiai. Visų pirma nurimstu ir sustabdau  savo grandininę reakciją. Galiu blaiviai įvertinti situaciją ir nuspręsti, ką toliau daryti. Ar imtis konkrečių veiksmų ar tiesiog nurimti ir prisitaikyti.

Dažnai mamai tikriausiai pažįstama situacija, kad TURĖČIAU dabar ramiai skaityti knygą arba darytis savo darbus, o vaikas  jau visą pusvalandį neužmiega. Tuo metu taip pikta, kad net norisi rėkti. Ir žinojimas, kad dėl visko kalti mano nepagrįsti lūkesčiai – neveikia. Taigi aš pasakau sau: „Tokia realybė. Aš nesipriešinu realybei.“

Priėmę realybę ir nustoję su ja kovoti galime tiksliai įvardinti problemą (jei ji iš viso ten yra) ir priimti sprendimą, ką daryti toliau. Arba nedaryti nieko.

Kadangi mano pagrindinis noras yra, kad jūs turimas žinias paverstumėte veiksmu, nuoširdžiai siūlau padaryti paprastą dalyką, prisiklijuokite lapukus „kritiškiausiose“ vietose (prie darbo stalo, ant šaldytuvo, ant spintelės, prie veidrodžio ir pan.) su užrašais: „Tokia realybė“, „Aš priimu realybę“, „Aš nesipriešinu realybei“. Gal yra kiti tekstai, kurie jums atrodo artimi. Turėkite juos prieš akis kas kartą, kai imate dėl ko nors nervintis.

Tik svarbus momentas čia – priimkite realybę iš karto, vos tiktai pasijutote blogai. Turite dešimt sekundžių prisiimti atsakomybę už savo mintis ir savijautą. To nepadarius neabejotinai pajudės emocijų traukinys, kurį paskui sustabdyti gali būti sunku.

Privacy Preference Center