Jau ne pirmą kartą apie tai rašau, bet tik šiandien pati supratau, koks didžiulis trūkumas mano gyvenime yra negebėjimas pabaigti darbų iki galo.

Mokyklos laikais buvau nepaprastai susižavėjusi žirgais ir kai tik turėjau galimybę pereiti į sportinio jojimo grupę, mečiau. Buvau pametusi galvą ir dėl astronomijos. Kai atsirado galimybė praleisti vasarą Molėtų observatorijoje, mečiau. Intensyviai lankiau lėkščiasvydžio (frisbee) treniruotes ir kai jau pradėjome sėkmingai dalyvauti varžybose, mečiau.

Tokiems pradėtiems ir nebaigtiems reikalams suskaičiuoti nepakaktų ir penkių žmonių pirštų. Ir turbūt galiu konstatuoti skaudų faktą, kad šiandieniniai pasiekimai mano gyvenime yra tiesiogiai proporcingi pabaigtiems darbams. O aš žinau, kad nuveikti galėjau daug daugiau.

Tai suvokdama viešai sakau, šį kartą darysiu iki galo.

Paklauskit savęs, ką įprotis pradėti ir nepabaigti davė jūsų gyvenime?

Esame kelis kartus diskutavę su draugais, ką daryti, jie vaikas kažkuo susidomi ir turi tam gabumų, bet kažkuriuo momentu nebenori to tęsti? Versti negalima sustoti?

Šiandien aš tvirtai galiu pasakyti, pabaigti tai, kas pradėta. Pasidomėti, kodėl dingo noras, bandysi išspręsti, bet net ir neišsprendus vaikas turi žinoti – pradėjai, reikia pabaigti. Ne apie karjeros aukštumas toje srityje eina kalba, o apie įprotį padaryti iki galo.

Tai įprotis, vertas milijono.

Daugiau apie tai, kaip ugdyti valią vaikams skaitykite čia.